Voveriuko sekmės istorija

Rojaus pasakojimas

Sveiki, esu voveriukas, mano vardas Rojus. O štai istorija, kaip tapau girios herojum. Turiu du brolius – tikri didvyriai – uodegos pilnos pūkų, kiekvieną dieną, nepritrūkt rytojui, nešė šusnį riešutų... Tėvai juos gyrė, liaupsino nuolatos, o aš, deja, mažiausias šeimoje, mane net vėjas pūsdavo nuo šakos. Bet aš žinojau - vieną dieną, vesiu girios karalienę!

Sykį užaugom, palikom gimtąjį lizdą berže. Pirma kelionė jaudino, juk laukia nuotykiai, tiesa? Klaidžiojau klaidžiojau, laipiojau laipiojau, griuvau, kritau , šliaužiau, plaukiau. Vienos girios nykios, kitos - senos. Kamienai tai girgžda, tai traška, o švyst drėvėj- gyvena tauški šarka. Kaitino vasara, jau pliaupė ruduo. Nusprendžiau keliauti Šiaurės link. Girdėjau, ten miškas tankesnis, pušų viršūnės laibesnės, beržai sultingesni, žolė kvapni, gėlių žiedai purūs, samanos minkštos, kankorėžiai patys į pintinę krenta.

Saugumas

Strykt pastrykt Šiaurys svetingas, žiū – giraitė stebuklinga. Tik įžengus, girdžiu suokia – Elena Pelėda, o kad kriokia. “O kaip gera sutikt savus, pasakyk, kodėl įkūrei čia namus?”; “Oj mielasis mano Rojau, čia kurortas, nėr pavojų! Peledžiukai mylimi, drevėj tupi neprižiūrimi. Jie ten miega, žaidžia, snaudžia, kol aš girią sparnais saugau. ŪŪūūū, ženk gilyn link svajonių namų!”

Gamta ir ramybė

Žengt į priekį, žengt gilyn, vėl dairaus, žvelgiu tolyn - saulės nutvieksta, išnyra stirnos figūra. “Labas, aš, stirna Viltė, ką voveriuk, čia ruošies pinti?”; “Noriu lizdelį susisukti tvirtą, rasti ramybę, gamtą, rimtį”; “Čia gyvenu labai seniai, kelios kartos mūsų ganės. Tylu - gali girdėti bičių dūzgę, kvapnu - gali pajausti žiedlapį, jo rūšį, lietui palijus visa giria pakvimpa, vėjui papūtus sveikinasi pušys, žinai, mano širdis čia visada laiminga. Jau šalna, šerkšnas kanda nosį, voveriuk, kur tu žiemosi?”

Statybos kokybė

Trūkt pečiais, krypt galvą, linkt.... “Nežinau, stirnaite, kur man dingt?”; “Eik pas miško draugą, elnią, paprašyk pagalbos, vaike!”; “Štai ir aš Danielius, elnias, ar kas į pagalbos šauksmą veržias? Mano platūs raizgani ragai, verčia medį taip lengvai. Išskaptuoju, iššlifuoju, sudedu, tikrinu, matuoju. Išdidi stati krūtinė didžią pilį nesyk gynė! Voveriuk, apsidairyk, susikaupk ir medį rink. Pagaminsiu lizdą tvirtą, vesi voverę, čiučiuosi vaiką, o kas žino, gal visą šimtą!?” Štai ir stovi namai tvirčiausi, o kad dailūs, kad jaukiausi. Supa girios būrys draugų, bet širdy vis neramu. Plazda ji, širdis plaštakė, gal kas voverę gražuolę matė?

O mat ir ji, voveraitė Lėja, puri uodega dengia akis, ilgos ausys, papūstos vėjo, nusišypso man per du dantis. Strykt per pušį, strykt į kitą, koks grakštumas ankstų rytą! Čia ji vietinė, gyvena, viską regi, viską mena. Kad naujokas aš tikrai, žino ji labai seniai. Strykt iš paskos, strykt šalia, skint konkorėžį, trakšt, oj ne! Kliūkt ant žemės nuriedėjau, trinkt į medį, išraudau. “Lėja, karaliene, ar pamilsi tu mane?” Ta kad juokės, kad kvatojo, džiūgavo visa giria, pažiūrėjo, palingavo – “Na, manau, tikrai, kad ne!” Bet lemtis ji stebuklinga, nepapūsi tu prieš ją, ir akimirka žavinga, tapo mūsų šeimos pradžia! “Štai ir aš, paukštis kukutis, pažiūrėkit koks gražutis! Jau, kad kurias čia šeima, pasirūpinsiu tvora! Kalsiu, tvirtinsiu, klijuosiu, namų erdvę projektuosiu. Bus saugu vaikus auginti, žmonai Lėjai bruknes skinti”. Kaimynystė augo, plėtės, 24 namai, bet tėveliai nerimavo, kur gi žais mūsų vaikai? Tūpt ant medžio Aloyzas, ilgasnapis raudona kepure, tarškt snapu įbedęs medį – “Versim mes čia aikštelę!”. Kad vaikučiai nepabirtų, augtų stiprūs, vikrūs, šėltų, greit susukom mes čiuožyklą, ir sūpuoklę gėlių pintą. Bėgo metai, naktis rugpjūčio slinko. Lėja, Rojus ant žolės - pastebėkim žvaigždėtą dangų, šiąnakt jos virš mum žibės!


Laimingiausias Voverių giraitės gyventojas, voveriukas Rojus.

Susidomėjote?

Parašykite mums!

Ačiū!

Netrukus su Jumis susisieks mūsų konsultantas.

Iškilo klausimų?

Jums patarsime!

Karina Paulauskaitė
Pardavimų atstovė Karina Paulauskaitė karina@voveriugiraite.lt +370 611 78376